Vaikų psichologija. Nuo ko prasideda draugystė?

Mažylių draugystė prasideda vaikų žaidimo aikštelėje. Kištis į bendravimo procesą reikia labai atsargiai. Vargu ar reikia atvesti savo atžalą prie kito mažylio ir tarti: „Žaiskite kartu“.

Vaikai gali net pradėti žaisti, sėdėdami šalia vienoje smėlio dėžėje, bet kiekvienas žais su savo kibirėliu. O, suaugusiam gali susidaryti iliuzija, kad vaikai bendrauja.

Žaidiminis bendravimas – tai vienas kito įtakojimas, vieningo siužeto vystymas kartu. Mamai vertėtų pastovėti šalia ir pasižiūrėti, kas iš tiesų smėlio dėžėje vyksta? Jei tikslas yra išmoktyti savo vaiką bendrauti, tai bendravimą su kitomis mamomis, matyt, teks kuriam laikui nutraukti.

Pats geriausias variantas, jei mama sugebės kartu su savo vaikais pažaisti. Tiks visi negudrūs žaidimai. Kavonės pvz., geros dar ir tuo, kad žaidžiant vaikams teks vadinti vienas kitą vardais. Tai ugdo pagarbą tiek vardui, tiek kito asmenybei.

Tokiais atvejais mamoms tenka paplušėti . Jei jau įsivėlėte į žaidimą, tai žaisti reikia „iki pergalės“, kol pats paskutinis žaidėjęs nugrius iš nuovargio.  Po sėkmingo žaidimo vaikas paprastai prašo pakartoti eksperimentą. Tada mama jau gali pasakyti, „o dabar pažaiskite be manęs“. Vaikas  tikrai sutiks pažaisti be suaugusiųjų, jei  mama pažadės būti šalia ir stebėti. Ir teks stebėti! O mažylis vis pribėgs pasidalinti savo pasiekimais.

Jei vaikai ėmė kivirčytis ar net susimušė, visai nebūtinai tuojau pat pulti daryti „tvarkos“. Tegul mažyliai išsiaiškina patys. Daugumoje atvejų vaikai tai sugeba padaryti.  Bet, jei muštynės įgauna per daug agresyvias formas, tai mamoms verta įsikišti ir sutramdyti pačius aršiausius riaušininkus.

Psichologai priėjo išvados, jog šiuolaikiniai vaikia nemoka žaisti judrių komandinių žaidimų. Bendravimo meną yra gerai tobulinti svečiuose. Tik tėvai dažnai daro klaidą, skatindami savo vaikus komanduoti kitiems vaikams, manydami jog tai lavina lyderio savybes.  Norą komanduoti dažnai painiojame su  siekimu vadovauti. Vadovauti – tai reiškia būti lyderiu, t.y. priimti tokius sprendimus, kurie yra svarbūs visai komandai, prisiimti atsakomybę už juos, rasti tokius sprendimus, kurie idomūs visiems, siūlyti tuos žaidimus, į kuriuos įsijungia visi vaikai  žaidimų aikštelėje.

Komanduoti – tai versti visus daryti tai, ko tu nori, nesiskaitant su aplinkinių nuomone. Dalis vaikų, turinčių bendravimo problemų, būtent taip ir elgiasi.  Jie negali suprasti kitų vaikų norų, prisitaikyti prie jų, pasiūlyti bendrą žaidimą, įdomų abiems, arba priimti atsisakymą, kaip kiekvieno asmeninę teisę į pasirinkimą, o ne kaip  atsisakymą jo, kaip asmenybės – aš nenoriu su tavimi žasiti, nes tu kvailys.

Kaip atskirti lyderystę  nuo komandavimo? Kriterijai labai paprasti: prie lyderių vaikai šliejasi, o komanduotojo šalinasi.  Todėl, jei atrodytų, vaikui lyderiui iškyla bendravimo problemų, tai vertėtų susimąstyti. Galbūt netgi nueiti pas psichologą konsultacijos. 

Ir dar – žmogui yra labai svarbūs prisilietimai. Kaip yra rašęs didis psichologas Erikas Bernas, „Be prisilietimų džiųsta stuburo smegenys“. Muštynos tarp vaikų dėl to ir kyla, kad jiems reikia kontakų, bet jie nežino, kaip prisliesti  vienas prie kito. Agresyvus elgesys –  savotiškas žvėries instinktas. Tai pats paprasčiausias būdas „sukontaktuoti“. Mamoms derėtų būtinai pasiūlyti alternatyvą muštynėms: gerai žaisti, žaidžiant prisiliesti vienas prie kito. 

Komandavimas dažnai pasireiškia žaislų iš kitų vaikų atėmimu.  Penkių metų vaikui jau būna susiformavęs supratimas, kas yra savo, o kas svetima. Bet, mažylis užsispyrusiai to nenori pripapžinti. 

Todėl mamai reikėtų kantriai priminti, jog tas kastuvėlis yra Petriuko. Ir kad Petriukas labai nusimins, jei kastuvėlį paimsi jo nepasiklausęs. Bet, jis duos su juo laikinai pažaisti, jei jam mainais pasiūlysi savo mašinėlę. Taip Jūs išmokysite savo vaiką keistis, kas labai svarbu užmezgant naujus draugiškus kontaktus. Kad išmokyti vaiką bendrauti, labai naudinga namuose sukurti „laboratorines sąlygas“ bendrauti, tai yra sugalvoti vaidybinius žaidimus. Juos geriau žaisti be kitų vaikų, kad nesukurti papildomų konfliktų, o tik su suaugusiais, kurie prižiūri vaikus. Pvz, kultūros centro „Vijolina“ Estetinio lavinimo mokykloje tokius žaidimus veda patyrusi psichologė.

Svarbu neužduoti vaikui elgesio modelio. Tegul vaikas viską sugalvoja pats. Reikia suprasti, jog ikimokyklinukų bendravimas – tai dar ne draugystė. Tai tik paprastas bendravimas. Draugystė numato savarankiškus sprendimus, kuriems ikimokyklinukai dar nesubrendę.  Bet, tai geras pagrindas, kuris būtinai peraugs į draugystę.  Ir tada Jūsų ūgtelėjęs mažius kada nors su pasididžiavimu pasakys apie savo draugą: „O mes draugaujame nuo vaikų darželio“.  Ir tame bus ir Jūsų nuopelnas!

Gerų vaikų Jums linkintys

„Vestuvių ekspertai“

Vytas Kokšta

www.vijolina.lt

www.smagiosvestuves.lt