Mūsų kraštietis – lituanistikos profesorius Albertas Zalatorius

Albertas Zalatorius ( 1932-1999) – viena ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių literatūrologų, plačiai žinomas kaip talentingas ir savitas literatūros mokslo darbuotojas. Jam būdingas platus interesų ratas, gili erudicija, subtili literatūros kūrinio pajauta ir originali  jo interpretacija. 2017 m. lapkričio 13 d. rudenį minėsime jo gimimo 85 ąsias metines. Garbus mokslininkas mirė 1999 m. gruodžio 13 d., palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje.

Iki lemtingų 1999 metų jis buvo habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, Senato narys, universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjas, Pasaulio lituanistų bendrijos pirmininkas. Anot žymaus literatūrologo Vytauto Martinkaus, „jo asmenybės žavesio pamatas- individuali, šablonus sprogdinanti, gilios gyvenimo ir kūrybos prasmės ieškanti mintis, estetinis literatūros suvokimas, ryški etinė ir  nepriklausoma politinė laikysena. Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atkūrimo metais Albertas Zalatorius  buvo tarp tų, kurie tiesė Lietuvai Baltijos kelią į laisvę, skatino ir drąsino abejojančius ar mažiau negu jis pats ryžtingus“.

Su bendraminčiais iš užsienio ir Lietuvos 1994 m. įsteigė Pasaulio lituanistikos bendriją, kuriai iki pat mirties vadovavo. Organizavo Vinco Krėvės ir jo žmonos palaikų perkėlimą iš JAV į Lietuvą, rūpinos jų perlaidojimu  Subartonyse.  Ilgus metus rašytai monografijai apie Vinco Krėvės kūrybą pabaigti pritrūko sveikatos ir negailestingai bėgančio laiko…

Yra žmonių, kurie greitai išnyksta iš tautos gyvenimo, jie lieka tik pažįstamųjų širdyse ir atmintyje. Tačiau yra žmonių, kurie palieka ryškius pėdsakus ne tik žmonių ir tautos atmintyje, bet lieka šalia mūsų kasdienybėje. Šalia G. Petkevičaitės- Bitės, Juozo Miltinio ir kitų, ne tik Panevėžio krašto, bet ir visos Lietuvos  kultūros šviesulių išliks Albertas Zalatorius. Panevėžio rajonas Lietuvai išaugino daugybę darbščių inžinierių, statybininkų, prekybininkų, ūkininkų, bet į literatūrą palydėjo tik vieną kitą asmenybę.

Kuo ši asmenybė buvo, tebėra ir ilgam liks ryškus lituanistikos šviesulys? Pasak Violetos Kelertienės, Albertas Zalatorius „ Lietuvos kultūros istorijoje  išliks  dėl savo drąsos ir nenuolankumo totalitariniam režimui. Valdžiai ir jos institucijoms jis nebuvo nekonfliktiška figūra, kuria būtų galima patogiai manipuliuoti“. Sovietmečių Vilniaus universitetas jo dėstyti neįsileido, o Vilniaus pedagoginis institutas, ilgai jo nelaikė…Jo mokslininko charakteris buvo stoiškas, išdidus, pasitikintis savo talentu, darbštumu ir savo žodžio jėga, be galo buvo reiklus kitiems, bet pirmiausia pačiam sau. Albertas Zalatorius buvo jautrus, orus, demokratiškai nusiteikęs kolega, logiškas, nepatiklus, bet neįtarus, dar prieš Sąjūdį vakarietiško nusistatymo ir mąstymo pilietis, lietuvis patriotas.

Visa ko pradžia – vaikystėje. „Būti arčiau literatūros labiausiai norėjau vaikystėje“,- yra sakęs pats Albertas Zalatorius. Ramygaloje ( Panevėžio raj.) žengtas pirmas žingsnis į literatūrą. Mėgo skaityti ir ką nors lietuviškai parašyti. Hitlerio ir Stalino kariaunų nuniokotos Ramygalos vaizdai buvo savaiminga rezistencija, išlikusi iki Atgimimo ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais.

Pasak Vytauto Martinkaus, „A. Zalatoriaus asmenybė sietina  su atkaklumu siekiant tikslo, sąmoninga galimybių recesija, valia kurti ir baigti pradėtus darbus“.

Baigęs 1956 m. lituanistikos studijas Vilniaus universitete, 1956-1961 m. mokytojavo Žemaitijoje, Varniuose. Bet labiau traukė literatūros mokslininko darbas. Po gerai įvertintos disertacijos kūrybingai dirbta Lietuvių kalbos ir literatūros institute.

Paskutinį gyvenimo dešimtmetį vėl sugrįžo į akademinę bendruomenę – nuo 1991 metų dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, vadovavo Lietuvių  literatūros katedrai. Čia ir susiformavo kūrybinė akademinė lituanisto vizija.  Pasak A. Zalatoriaus, universitete ( katedroje) turi dirbti itin kūrybingi žmonės, anot jo, asmenybės, žmonės, kurie turi originalių idėjų, įgyvendina jas ir junta „savo vertę, kad turėtų už ką save gerbti“. Dėstytojai  lituanistai turi gerai  išmanyti lietuvių literatūros procesą, kurio nederėtų painioti su enciklopediniu vardų ar datų sąrašu, ilgus ir nuobodžius kursus turėtų keisti nauji, dalykiškesni, svarbiausi ar didžiausi jų – literatūrinė teksto analizė. Geras lituanistas turi gebėti motyvuoti savo literatūrinį skonį, mokėti pagrįsti, kodėl kūrinys yra geras arba blogas; „Dievų pateptų“ arba „kritikų  iš Dievo malonės“ „ diskusijomis nepagimdysime“, jais gimstama arba tampama atkakliai dirbant. Geras lituanistas turi ne tik daug skaityti, bet ir rašyti, tik rašydamas o, ne vien viešai kalbėdamas ( paskaitose, konferencijose)  jis tegali pasitikrinti savo kvalifikaciją.

Albertas Zalatorius sakydavo, kad nėra gėda nežinoti, bet yra gėda nenorėti. Jis ragino nepasiduoti karjeros pagundoms, išlikti savimi, jausti savo atsakomybę, neprarasti vidinio nerimo, nepasidaryti viskuo patenkintu žmogumi materialine prasme (Irena Veisaitė). Albertas Zalatorius buvo „minties ir veiksmo žmogus“( Vanda Juknaitė). Dažniausiai žmonės arba veikia, arba daro. Šia jungtimi pasižymimi nedaugelis žmonių.

Lietuvių literatūros procesą suvokęs kaip kūrybinį tapsmą, kuriame tautos savastis randasi arba ieško savo raškos per gimtąją kalbą ir kitas kultūros formas, A. Zalatorius pripažino ypatingą lietuvių kalbos vietą šio proceso struktūroje. 1993 m. jis pabrėžė prof. Stasio Šalkausko mintį, perskaitytą  veikale „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“: “ tautos kalba yra ryškiausias tautos dvasios kūrinys“. Pats tapęs prof. A. Zalatorius reikalavo išmanyti tautos istoriją ir geografiją, filosofiją ir kultūrą. Istorinis lituanistikos pjūvis buvo prof. nepajudinamos dvasinės rezistencijos „pilies akmuo“. Per 1994 m. Pasaulio lituanistikos bendrijos steigiamąjį suvažiavimą A. Zalatorius prisipažino, kad jam “tiesiog patinka būti lietuviu“, nes „lietuviškumas yra mano dvasios turinys, kurio netekęs pasidaryčiau kurčias“.

Puikus sumanymas yra, kad mūsų tautos darbai būtų verčiami į kitas kalbas, patektų į tarptautinę rinką. Iš to kilo sumanymas ir didžioji A. Zalatoriaus vizija- Pasaulio lituanistų bendrija Lietuvoje. Jos steigiamasis suvažiavimas įvyko 1994 metais Vilniaus Pedagoginiame universitete, Lituanistikos fakultete.

Studentų mylimas profesorius tikėjo jauna karta, visuomet žadino jaunimo tautinį susipratimą. Sąjūdžio laikais A. Zalatorius išrinktas Vilniaus tarybos ir Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos nariu. Jo ranka surašyta daugybė Sąjūdžio dokumentų. Juos rašė jautrios sielos, skvarbaus proto lituanistas. Laukė Lietuvos laisvės ir darbavosi jai. Albertas Zalatorius liko ištikimas asmeninėms ir tautinėms vertybėms.

Vedamas egzistencialistinių ir humanistinių nuostatų,  jis tikėjo, kad žmogus pirmiausia atsakingas sau. Pasiaukojimas ir kančia – du gyvenimo palydovai lydėjo mokslininką iki paskutinio gyvenimo atodūsio.

Parengė istorikas  Juozas Brazauskas