Eduardas Titas: „Reikėjo gimti Miežiškiuose“

LEMTINGA PAŽINTIS

Miežiškiuose Eduardas Titas – dar visai naujokas. Vos trejetą metų. Tikrą kauniškį į Panevėžio kraštą atvedė šeiminės aplinkybės. Ir medį jis atrado gerokai vėliau – nei ankstyvoje jaunystėje, nei studijų metais. Net ir mokslai su menais neturėjo nieko bendra.

-Ėjo toks žurnalas – „Meisteris“, ten dažnai rašydavo apie skulptorius. Ir, vieną kartą – skaitau apie tokį Algimantą Sakalauską: taip susižavėjau jo darbais, kad paskambinau tam žmogui, pasiprašiau, kad priimtų mokiniu ir… išvažiavau į Prienus. Išsinuomavau butą, ten gyvenau ir dirbau su meistru.

Pažintis su ąžuolu buvo lemtinga – galutinai patvirtinusi: pomėgis išaugo savo rūbą – tai kelias, kuris vilioja, kuriuo, žinai, eisi. Ir tie galingi medžio luitai – ne tik paprasta darbo priemonė.

Eduardas pasakoja nuo mažens simpatizavęs medžiui, net truputį drožinėjęs: šakutes, lentutes – smulkmenas visokias, bet prie didesnio luito prisiliesti nedrįsdavęs. Ir Sakalausko mokinys buvęs „žalias“ – nežinojęs, kad yra tokie benzininiai pjūklai, daugybė elektrinių šlifuoklių. Manęs, kad medį drožėjai tik primityviais rankiniais kalteliais kalinėja.

MIEŽIŠKIUOSE – VISKAS SEKASI

Nuo tokios atsargios pradžios jau praėjo kone dvi dešimtys metų, bet ir šiandien Eduardui ąžuolas – šventas medis:

– Man atrodo, jį lieti – nei sergi, nei ką. Įsipjauni pirštą – į pjuvenas ąžuolines patrini, ir gyja. Nugarą skauda – pasėdi, paguli ant ąžuolinio suolo – iškart sveikas. Nežinau, gal tik aš labai tikiu tom ąžuolo savybėm, kažkiek net mistinėm, bet man padeda.

Skulptorius atviras: padeda jam ne tik Ąžuolas. Meniškos prigimties žmogui dar labai svarbu rasti vietą, kurioje jaustųsi savas. Saugus. Vadinasi, reikalingas:

-Toks jausmas, kad aš ne ten gimiau. Man čia reikėjo gimti.  Man čia viskas patinka – atmosfera, žmonės. Aš čia gyvenu – tikrąja to žodžio prasme. Ir  kūryba – viskas man čia sekasi.

Miežiškiuose, pasakoja Eduardas,  anksčiau vykdavo plenerai – rengė juos vietos klebonas. Taip atsitiko, kad jo darbų čia neliko – iškeliavo kitur. Bet, nuo to laiko, kai įsikūrė miestelyje, užsibrėžė tikslą – papuošti jį. Todėl drožėjo darbų yra ne tik privačiose valdose. Dovana mokyklai –  pelėda su pelėdžiukais – žinių, išminties simbolis. Kultūros centrui – visa skulptūrinė kompozicija, nuolat papildoma naujais kūriniais.

PRIE ŠAUKŠTŲ NEPRISIRUOŠIA

Medžio meistras skobia ne tik gamtos kūrinijos motyvais, nors ir gandrų, ir ožių, ir pelėdų jo kolekcijoje, jei tokia būtų, matytume apsčiai. Net ne visi darbai nufotografuoti. Ne tai svarbiausia, sako.

Improvizacija – štai esminis kūrėjo siekis.

-Dirbom Naisių parke: kūrybos tema – pagonių dievai. Oi, kiek ten buvo peno mano sielai. Skaičiau ir skaičiau: juk, iš tiesų, niekas nematė to Perkūno – kaip jisai atrodė – tiktai pagal kažkieno įsivaizdavimus. Tuomet įjungi fantaziją, gali kurti kaip nori. Tame didžiuliame parke, atrodo, mano vienuolika masyvių skulptūrų yra.

Beje, kitas E. Tito kurtas skulptūrų parkas yra Panevėžio rajone. Netoli Krekenavos, ūkininkų Kisielių valdose – „Duonos kelias“. Nuo pat pradžios: arimas, sėja, pjovimas, pėdų rišimas, malimas.

Ko niekada nedrožtų? Juokiasi – velnio. Nors raganaitę vieną kitą yra išraitęs. Ir dar baisiai nepatikusi kažkada vyravusi visokių kaukių mada – ranka tiesiog nekilusi. Tai gal ir su šaukštais nesičiupinėtų – smalsauju? Pasirodo, neatspėju.

-Esu dalyvavęs šaukštų drožimo čempionate. Bet man geriau su technika – ąžuolinį. Galiu kokį metrinį, ar dar didesnį, o smulkūs darbeliai –  nelabai. Vis galvoju: ai, atidėsiu – kada jau sveikatos neturėsiu vartyt ąžuolų, tada sėsiu prie mažų drožinėlių. Kol aš taip mąstau, metai eina – dar kol kas vartau ąžuolus– neprisiruošiu prie šaukštų.

NEPEIKIA NĖ VIENO

Parodos, plenerai, simpoziumai – tokia tautodailininko, dvylika metų suskaičiavusio šioje sąjungoje, veikiau brolijoje, kaip gražiai tą susivienijimą vadina, kasdienybė.

Didžiausia vertybė liaudies meno propoguotojui – laisvė. Net ir imdamasis užsakymo liekąs nuo svetimos valios nepriklausomas. Nėra nutikę, kad taptų tik paklusniu kažkieno pageidavimų vykdytoju. Ne jam.

Taigi, kuo Eduardo Tito rėžis skiriasi nuo kitų skulptorių?

-Nežinau, norėčiau pats paklausti, – susimąsto. –  Kažkada  buvo toks skulptorius priėjęs, o, sako, čia tikriausiai Tito darbai. Atpažįsta, matyt, iš to, kad, jei ąžuolas,  aš nemėgstu nupjauti šakų. Kiekviena šaka – savotiškas laimėjimas. Tačiau ne tik su šakotais dirbu.

O štai kitų darbus pažįstu: ar akys savitos, ar ypatingai paryškintos rankos, krumpliai. Žinau: čia Valuckas – akys tokios, čia Zakarkos darbas, čia – Vilimo. O sau tikrai nerandu, ką aš kažkaip kitaip darau.

Nemoku į save iš šalies pažiūrėt – kokie tie mano darbai. Nes man išvis darbai patinka. Negalėčiau peikti nė vieno, kaip kartais nutinka tarp mūsų brolių… Žaviuosi kiekvienu: ar naujoko, ar pradedančiojo – jis turi kažką tokio savito, būtent jam būdingo. Ir man labai patinka tie darbai.

Skulptorius neneigia: esąs vienišius. Nebeieškantis naujų draugų, nelengvai atkeliantis nepažįstamiesiems širdies vartus. Bet su kuo jau kartą suvedė likimas – kaip kad su rokiškėnu tautodailininku Vidmantu Zakarka – tai jau amžiams. Vis per bendrą pomėgį – medžio skulptūrą. Abu dabar – lyg broliai.

***

Nusprendę šiandien pasivaikščioti po Miežiškius, pamatytų: prie naujai steigiamo Kalėdinių žaisliukų muziejaus stūkso Eduardo padirbintas Kalėdų senelio sostas. Vidurvasaris – pats metas ruošti roges – taip apdairieji pataria. O ir mes apie Kalėdų meto stebuklus prabylame neatsitiktinai. Jie – tik patvirtinimas – medžio skulptoriaus darbai toli po pasaulį pasklido. Ir dabar jau ten apie Lietuvą pasakoja. Kaip ir ta, Amerikoje nutikusi istorija, kuomet Čikagos lietuviui Eduardo skobtą Rūpintojėlį pavogė. Apskritus metus žmogus ieškojo, ir, galiausiai, vėl prieš Kalėdas jis, kaip paslaptingai dingo, taip pat paslaptingai po nakties ir atsirado prie keliuko į šeimininko namus. Štai ir netikėk kalėdiniais stebuklais, juokiasi skulptorius.

Štai tokie stebuklai už vandenynų. Ir ne tik ten: čia pat – kasdien matomų – tuo pasirūpino Eduardas Titas – pilna visuose Miežiškiuose.

Ingrida Paškauskaitė