Geležių, lyg didmiesčio šaligatviu – oriai

PRIEŠ MINIĄ – EILĖMIS

Geležiai – vienintelis Karsakiškio seniūnijoje miestelis. Kadaise dvareliais turtingas. Dabar tai, kas iš jų liko, Aldona Pocienė skuba perkelti į popieriaus lapą, kaip ir gracingus žirgus, skraidinusius po žydinčias pievas. Arba:

Čia grūdinos pirmoji protėvių strėlė,

Pirmieji ratai pirmą rūdą vežė.

Čia gimtą šalį mokėsi mylėt ir gint

Pirmieji Lietuvos geležiai.

Tai – Jono Strielkūno himno gimtinei pirmasis posmas. Poeto tėviškė – kaip tik šiose žemėse. Šiose žemėse gyvena ir moteris, daugybę krašto švenčių pradėjusi būtent šiuo ketureiliu. Aldona Pocienė mena daugybę susitikimų su šviesios atminties eiliuoto žodžio meistru, kaip ir daugybę kitų dienų ir asmenybių, ugdžiusių, auginusių sparnus, drąsinusių skleisti juos ir sklęsti – į poezijos lankas, į koncertų sales – stoti prieš minią ir prabilti eilėmis.

ĮPAREIGOJIMAS – SUKURTI ŠVENTĘ

Pirmieji skaitovės, troškusios tapti aktore, mokslai, prasidėję Mamos mokykloje.

-Mama norėjo būt lietuvių kalbos mokytoja, todėl deklamuoti mane stengėsi išmokyti taip, kaip jai atrodė tinkamiausia, – mena. –  Visa jos pusės giminė – muzikantai, dainininkai. Iš tėvelio pusės – amatininkai, meistrai – irgi menininkai. Pusbrolis – Česlovas Pažemeckas – buvo Panevėžio dramos teatro aktorius. Mane supo tokie žmonės –  kultūros, šviesos nereikėjo ypatingai ieškoti. Jos visada buvo daug.

Aldona Pocienė atokiuose Geležiuose – senbuvė. Nuo 1964 – ųjų. Vyras – diplomuotas žemės ūkio specialistas, dirbęs tuomečiame Sodelių kolūkyje, atsivežęs. Nors Geležiai – pažįstami nuo mažų dienų: su mama atkakdavusios čia į bažnyčią – tėvų namai buvo gretimuose Uoginiuose. Mokytojos kelią pasirinkusiai Aldonai ir vėliau čia buvo ką veikti. Pirmieji darbo metai – su pradinukais, o, baigus Šiaulių pedagoginį institutą – patikėtos užklasinio darbo organizatorės pareigos. Charizmatiškoji renginių vedėja greit pastebėta ir pakviesta į rajono centrinius kultūros namus.

-Ten jau mane ruošė aktorius Stasys Petronaitis, vadovavęs tenykščiam Liaudies teatrui. Buvo labai sunku, jis – neišpasakytai reiklus mokytojas. Bet, kai prieš pasirodymą uždėdavo ant peties ranką drąsindamas, žinojau, viskas bus gerai –padarydavau viską, ko iš manęs tikėdavosi ir reikalaudavo.

Koncertai, literatūrinės popietės, anuomet labai populiarūs žiburėliai – Aldonai  teko puošnioji, šventiškoji gyvenimo pusė. Įpareigojimas – sukurti šventę. Švenčiantiesiems gi nė motais, kad žodžio kišenėje neieškanti, iš visų keblių situacijų su humoru išsisukanti moteris scenarijų išmokdavusi mintinai. Gerbdama publiką ir save niekada neskaitė iš popieriuko.

-Visą laiką taip: naktimis ir naktimis. Kartais iš Tiltagalių kultūros namų mane net ugniagesių mašina parveždavo. Vyras stebėdavosi: „Galvojau – gaisras. Švyturėliai tik mirguliuoja“. O ką daryti, jei siaučia pūga?

TĖVIŠKEI – IŠIMTIS

Kaimo mokytojos talentai skleidėsi ne tik scenoje. Sakytume – prie molberto, nors ilgai apie tokį ji pati ir pasvajoti nedrįsdavusi.

-Dar vaikas būdama piešiau arklius: sėdžiu vyšnioj – važiuoja į bažnyčią žmonės. Išlipu iš medžio – pareinu namo ir nupaišau, kaip jie važiuoja – su lineikom – ratai tokie įdomūs. Parodose, Antašavos septynmetėj mokykloj, pripratau prie pirmųjų vietų. Apylinkėj buvo Arklio prašymas toks išrašytas – didžiulė arklio galva su mano parašu. Na, o penktoje klasėje netikėtai tapau kino reklamos dailininke: auklėtoja paprašė kažką nupiešti, nelabai ir supratau – ką. Tik vėliau paaiškėjo, kad reklamuoju vieną ar kitą filmą. Užtat už bilietus mokėti nereikėdavo – įleisdavo veltui. Sakydavo, mūsų dailininkė atėjo.

Dailės meno pagrindus mokytoja įgijo bestudijuodama. Vėliau tobulinosi spalvininkystės kursuose Vilniuje. Visuomet piešė tik savo malonumui. Ir dabar – taip pat. Kol akys leidžia – patikina. Bet parodų beveik nerengia. Tik išskirtiniais atvejais. Ir priežasties – kodėl to nedaro – neslepia.

-Išimtis buvo tėviškė – žmonės labai prašė. O šiaip, nemanau, kad itin verti  parodų būtų tie mano darbai. Jei kam patinka – malonu. Be to, nemėgstu kritikos – štai kas yra. Sako, kritika – gerai. Man – ne. Aš net pasiteisinimą sugalvojau: atsieit, lenkai nemėgsta kritikos – vieną ketvirtadalį lenkų kraujo ir aš turiu.

HEROJUS – ŽIRGAS

Aldona kuklinasi –  nesanti dailininkė –  tik mokytoja. Todėl labai gera didžiuotis mokinių pasiekimais. Nesyk mokyklos direktorius juokavęs – net ranka įskaudusi teikiant padėkas įvairiausių konkursų laimėtojams. Betgi rūpi pažinti tą, per kurios pamokas mokiniai į klasės galą nesibraudavo.

Sako: nebūtų taip brangu – tapytų aliejumi, bet įgudusi dirbti mišria technika – akriliniais dažais, guašu, laku. Kai darbas baigiamas antirefleksiniu stiklu – įspūdis, lyg tapybos.

Arklys. Ne, greičiau, Žirgas – jis, kaip buvo mėgstamiausias herojus, taip ir liko? Teisybė, sutinka: mano herojus.

Lankytojų pamėgtame Adomo Petrausko muziejuje Uoginių kaime, Kupiškio rajone, eksponuojami Aldonos Pocienės piešti dvarai. Tiksliau – dvareliai, čia stūksoję netoli vienas kito – trijų – penkių kilometrų spinduliu.

-Atvažiavo į Uoginių muziejų dvarininko anūkė. Man skambina – norinti to dvaro. Nupiešiau tris: žiemą, rudenį ir vasarą.

UŽTENKA ĮSIVAIZDUOTI

Ar niekuomet nesigailėjusi, kad tokios artistiškos prigimties natūrai, apdovanotai aibe talentų, teko ne didmiesčių aikštėmis, kuklios gyvenvietės keliukais vaikštinėti? Aldona nepuola tikinti: girdi, tai jos svajonių sala. Ne. Labai patikęs Vilnius – ne šiandieninis, jos jaunystės laikų. Argi gali piktintis, sako, kai, troškusiai būti aktore ir išgirdusiai tėvų ultimatumą – kolūkis, arba pedagoginė mokykla – viskas susiklostė daugmaž palankiai. Nuoskaudos dėl to, kad Geležiuose – nejaučia.

-Ne, aš myliu Geležius, – šypsosi. Užtenka įsivaizduoti, kad gyvenu mieste: šaligatvį nusišluoju – ir einu lyg ponia. Kuo skųstis? Geležiai 1984 metais laimėjo pirmą prizą – čia viskas buvo. Visi pastatai, kurių reikėjo miesteliui. Kiek sunkiau žmonės gyveno pertvarkos metais. Šiandien vėl – gražiai, tvarkingai, ramiai. Kažkada čia buvo Vabalninko rajonas, ir keliai buvo baisūs, dabar – asfaltas, susisiekimas patogus.

Aldona Pocienė žino, kaip reikėtų užbaigti mūsų susitikimą:

Ir nelytėtą šimtmečių rūdžių,

Neiškeistą į stiklo šukę gražią,

Prie lūpų tarsi kardą aš glaudžiu

Miestelio vardą senąjį Geležiai.

Tai – paskutinysis J. Strielkūno himno gimtinei posmas. Kaip malda – išmoktas amžiams.

Ingrida Paškauskaitė