Renė Sriubiškienė: „ Teptuko imtis pusamžį peržengus – gal giminės bruožas?“

Tautodailininkė Renė Sriubiškienė šiuo metu rengiasi Monikos Bičiūnienės vardo konkursui. Garbės reikalas, sako, jame dalyvauti, juolab kai prieš keletą metų pirmąsyk savuosius darbus pristačiusi, džiaugėsi pelnyta trečiąja vieta.

-Ai, iš šitų bobučių nieko nebėr, – trykšta šviesiu humoru kalbėdama ne tiek apie save, kiek bendrai apie metus, kuriuos gyvenimas atseikėjo. Bet, apsisukusi, tarytum teisindamasi, kodėl vis dar rūpi teptuką į dažus panardinti, supratingai taria: – tai kad jaunimui galva kitais reikalais pramušta. Jiems darbai, vaikai, o mums – malonus užsiėmimas.

REIKĖJO TIK RIMTAI UŽPYKTI

Tapyti Renė Sriubiškienė pradėjo ne per seniausiai. Išleido į laisvę ilgai brandintą, bet vis šalin gintą troškimą. Matyt, reikėjo ne tik vidinio ryžto, bet ir išorinių pokyčių: taigi, kai 1981 – aisiais iš gretimo Rokiškio rajono persikėlė gyventi į Kupiškį – ėmė kurti.

-Viskas – nuo abėcėlės, jeigu taip galima sakyt – nieko nežinojau, nemokėjau, neišmaniau. Niekada – net mokykloje piešt nemokėjau, – išsyk save sukritikuoja, bet tuoj pat kitų talentus garsinti skuba tautodailininkė. – Buvo gražu žiūrėt, kaip brolis meistriškai piešia. Ir pusbrolis. Bet vienądien rimtai papykau – mamos sakinys: „Va, Levukas tai jau ką ims, tą padarys, o iš tavęs tai nieko nėr“ – taip širdį užgavo, kad nepajutau, kaip pastvėriau popieriaus lapą.

Gal tiek ir tereikėjo. Ir štai dabar – „Debesų karaliene“ tituluojama.

– Kad man labai lengvai sekėsi tuos debesis ant popieriaus guašu vedžiot – tik apsuku teptuku, ir viskas, – juokiasi kupiškėnė, vėl pasakodama komišką nutikimą, kaip pirmą kartą ryžosi su kitais dailės mylėtojais vykti į plenerą. – Garsusis Kazimieras Naruševičius tada mus vežėsi. Gavom visi užduotis ir išsiskirstėm kas kur. Aš, kaip šiandien atsimenu, teturėjau dvylika guašo spalvų ir tris teptukus. Na, nežinau, kaip kitiems, bet man baisiai nesisekė. Galvoju, palauksiu, nusileis saulytė, pareisiu patyliukais, niekas nepastebės, ir nereikės prieš visus raudonuoti. Taip ir padariau: sutemo, grįžtu – siaubas! – sėdi visi ir laukia. Bet Naruševičius, visuomet garsėjęs taktu, ir manęs nebarė – rado net smulkmeną, už kurią pagyrė. O kai po poros metų vėl važiavom į jo seminarą Juodkrantėj, oi, kokia jaučiausi patobulėjusi.

BAISIAI „ATVOŽNA“

Renė Sriubiškienė, pasakoja, vertindavusi seminarus, nes žinių savamoksliams labai stigę. Todėl kaip vieną naudingiausiųjų prisimena Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininko Jono Rudzinsko rengtąjį – gavo itin daug praktinės informacijos apie dažus, paveikslų rėminimą, pasportavimą.

-Mano toks būdas – ką gražaus pamatau, noriu pati pabandyt: tai siuvinėt, tai megzt, tai aust, – sako moteris, visą gyvenimą sunkiai dirbusi kolūkyje ir su menais bendro turėjusi tik tiek, kad žavėjosi brolio – tapytojo, medžio drožėjo Leono Bičiūno, pusbrolio – profesionalaus dailininko – Rimo Bičiūno kurtais darbais.

Tautodailininkė primena: tai – ne atsitiktinis pavardžių sutapimas: taip, Bičiūnas – legendinės Monikos Bičiūnienės – primityvizmo klasikės – sūnus. Beje, tapyti, kaip ir Renė, pradėjusios tik pusamžį peržengus.

-Gal čia toks giminės bruožas, – vėl šmaikštauja. – Ji gi mano dėdina. Ir aš vėlai, tik Kupiškyje, savo „kvailystes“ visokias pradėjau.

Taigi, tos neva kvailystės, virto mielomis parodomis – ne tik savame mieste, bet ir kaimyniniame Rokiškyje, Panevėžyje, Ukmergėje, Anykščiuose, Vilniuje, Latvijoje, Prancūzijoje. Dabar, Kupiškio etnografijos muziejuje, eksponuojamos tautodailininkų pieštos bažnyčios. Taip pat – ir Renės tapytos. O kai Nemunaityje, ant šventoriaus, liaudies meistrai, kaip kuris gebėjo, stengėsi įkūnyti šių maldos namų dvasią, vietos klebonas paprašė Renės darbų.

-Gal todėl, kad mano spalvos „nerėkiančios“, – svarsto moteris ir vėl juokiasi, prisiminusi brolio atsainų „Paišyk paišyk“. – Užtat pusbrolis Rimas vis mane „kala“, kad aš ne peizažus tapyčiau, o imčiausi veiksmo, sako, reikia, jog kažkas tame darbe vyktų. Bet taip dar nemoku –  pavaizduoti judesyje nei arklio, nei paukščio kokio. Nemoku, bet išmoksiu. Užsispirsiu, ir padarysiu. Baisiai „atvožna“, žinokit, mano jau toks amžius, bet labai noriu…

Guašas, aliejus, pastelė – štai mėgiamos R. Sriubiškienės technikos. Aliejus, pripažįsta, daug įnoringesnis už guašą, bet pastangos ne bergždžios: vienas darbas geriau pavyksta, kitas – ne taip, bet juk ne šedevrus kurti užsimojusi…

IKI PARYČIŲ

Šiltai tautodailininkė prisimena šviesios atminties Vidą Mažukną – apskrities liaudies menininkų vienytoją ir įkvėpėją. Jei ne to žmogaus palaikymas, optimizmas – tu tik piešk, žiūrėk, kaip puikiai – vis geriau ir geriau, kažin, sako, ar būtų tokia drąsi. Paprastai, svarsto, tarp kūrėjų atsiranda ir šiokios tokios įtampos, ir trinties – vis iš to pavydo, kad kitam, atsieit, labiau sekasi, ir kodėl gi jam turėtų labiau sektis? O Mažukna buvęs toks, kad su visais vienodai bendraudavęs – nei silpnesnio menkins, nei stipresnį daugiau palaikys. Toks žmogiškas, šiltas, teisingas.

Dabar, sako, teptukus buvo trumpam paslėpusi – mat turėjo „procių“ – anūkas vedė. Džiaugiasi Renė saviškiais ir neapmaudauja, kad tokio gero laiko, anot jos, vien tapybai, nebuvę. Tik po visų darbų, kai namai nurimdavę – nuo pusiaunakčio iki paryčių. O gal ir gerai, mąsto, nes vis dar įdomu. Dar tiek daug reikia sužinoti. Todėl ir atradimai, ir sėkmės – neišvengiami.

Ingrida Paškauskaitė