Rimvydas Pupelis: „Miestas manęs neįsileidžia“

Kaip tik šiuo metu panevėžiečiai turi galimybę susipažinti su dailininko Rimvydo Pupelio darbais. Tapytojo iš Obelių ( Rokiškio raj. ) personalinė paroda, pavadinta „Pabudimas“, Panevėžio dailės galerijoje bus eksponuojama bemaž visą lapkritį.

-Paroda – dėsningas reiškinys. Tapai, ir tai, ką padarei, rodai žmonėms, – sako Rimvydas, išsyk paaiškindamas, kad tai, ką šįsyk, reiškia, šiais metais sukūręs, nustebino ir jį patį. – Man tai – nauja. Naujas stilius, naujas žingsnis – tokia savotiška diskusija su žiūrovu, nes kūrinys neturi sprausti į „teigiama – neigiama“ rėmus to, kuris į jį žiūri. Susiformavo tokia paveikslų ideologija, tokia filosofija, kuri galėtų reikšti realybės paieškas – ne tos, kurios ir ieškoti nereikia: ją išaiškina žiniasklaisda, visuomenė, sociumas, bet tos, kurią kuria menininkas. Tie paveikslai – manosios realybės atspindžiai.

TARP TEATRO IR TAPYBOS

Kad kur buvęs, kur nebuvęs – vis prie molberto, svarsto, tikriausiai – prigimties reikalas. Savaip suprasto supančio pasaulio išraiška. Ir kai pasiimantis teptuką, belieka atsakyti į pagrindinį klausimą – ką aš noriu tuo pasakyti? Be visa to, pasakoja, antrus metus iš eilės stačia galva neriantis į plenerus „Čia ir dabar“, bet tai, esą visai kas kita, nei žiūrovas matys Dailės galerijos salėje. Pastarojoje – ant didelio formato lakštų akriliniais dažais tapyti žmonių veidai – kubizmas, įgijęs ekspresionistinių bruožų.

Veiklos sąrašą būtina tęsti: teatras – susiklostė tradicija su dvyliktokais kasmet publikai dovanoti po spektaklį, kurio režisieriumi ir scenografu mielai įsipareigoja būti Rimvydas. Ir taip – jau aštuonetą metų:

-Man tas veiksmas patinka. Tai irgi – viena iš kūrybos formų. Iš dalies galiu interpretuoti dramos kūrinius – jie tampa nauju dariniu. Man tai įdomu. Teatras nėra pagrindinė kūrybos forma, aš vis dėlto lieku vizualinėje kryptyje – tapau. Bet teatras, na, kas drįstų prieštarauti, turi labai daug bendro su tapyba: pradedant idėja, baigiant kompozicija.

Kūrėjo portretą turėtų paryškinti dar keli štrichai: buvo jo gyvenime muzikiniai performansai, rengė tarptautinį mėgėjų teatrų festivalį „Tvora“, poezija – nuo 2000-ųjų vis kitose netradicinėse Obelių erdvėse kiekvieną gegužę rengiami skaitymai, tarmišku pavadinimu: “Anys kalbęs žodžiais“. Nė neabejoja: kuriančiam žmogui būtina įgyti vis kitokios patirties, tapti filosofiškai svaresniam.

Na, o kas žiūrėjo populiarų lietuvišką serialą „Moterys meluoja geriau“, prisimena komišką epizodą  su kvaištelėjusiu dailininku, lakstančiu po visą Vilnių su neva Mutos, garsiojo Šagalo mokinio, milijoninės vertės paveikslu.  Tai va, tas šedevras  – Rimvydo iš Obelių kūrinys.

TĖVIŠKĖ – TINKAMA VIETA KŪRYBAI

Rimvydo ir Obelių, kuriuose gimė ir gyvena, santykis, šypsosi, ypatingas:

-Aš nežinau, ar daugiau duodu tam miestukui, nei gatvę šluojantis žmogus. Manau, kad kiekvienas – ar veją prie namų puoselėjantis, ar gėlę laistantis, ar medį sodinantis – vienodai svarbus, ir nė kiek ne mažiau naudingas vietai, kurioje gyvena. Nebūtina tapyti paveikslą, kad būtum pastebėtas. Kitas tapo paveikslą savo gyvenimu: rūpinasi šeima, augina vaikus. Kuo prastesnis jo darbas nei menininko? Gal reikšmingesnis? Aš tą supratau labai neseniai, plenere Rezeknėje. Tapau, prieina žmogus, klausia: „Ar gali nupaišyt mane?“ Aš – ne, ne, ne – portretų nepiešiu. Bet jis vistiek sustoja, žiūri, kaip dirbu, ima pasakoti savo gyvenimo istoriją. Praeina kažkiek laiko, ir aš jau beveik baigiu, galvoju, reikia tik pasirašyti, ir „anas“ ( puikus žodelytis, visuomet išduodantis tikrą rokiškėną – aut.pastaba ) kažkaip pajunta, taria „prosti“, ir nueina. Staiga suvokiu: jis savo pasakojimu nutapė savo gyvenimą ir padėjo parašą – „Prosti“ ( „Atleisk“ – išvertus iš rusų k. ).

Tėviškė – visai tinkama erdvė kūrybai. Tie žmonės, kurie gyvena aplinkui, ją priima kaip pirmapradį žinojimą, o mieste susiduriama su išskirtinesnėmis formomis. Aišku, miesto kultūra palankesnė kūrybai ir eksperimentams.

Nuo Vienožinskio laikų mūsų kraštas  – Obeliai – išskirtinis: jis čia gimė, gyveno, nors daugiausia veikė Vilniuje ir Kaune. Betgi ir šiandien: Sigitas Parulskis – obelietis, Saulius Čiučelis, Antanas Kišūnas – taip pat. Mažame miestelyje, kur yra tūkstantis gyventojų – labai daug kūrybingų žmonių. Man yra didelė garbė gyventi ir kurti čia, pačioje keisčiausioje pasaulio vietoje.

DYKUMOJE – PRIPRATO

Kontrastų kupiname Rokiškio krašte yra klubas „RODA“, kuriam vadovauja dailininkas Arūnas Augutis. Keista ir jame – nes jokiems karams, taip kitur mėgiamiems menininkų, čia dingsčių neatsiranda:

-Konkurencijos pas mus nėra, nes visi kuria gana savitai. Ir iš kur jai rastis, kai kiekvienas turi savo stilių? Be to, vietos aplinkoje mūsų darbai neperkami – gal koks vienas kitas per metus. Taigi, nėra dėl ko pavydėti. Žodžiu, visi skirtingi – nėra taip, kad susiformuotų viena ideologija prieš kitą ideologiją –  tos įtampos ir neatsiranda. O situacija dėl pripažinimo  irgi visiškai aiški: kas abejoja, kad Gailiūnas mūsų – Rokiškio dailės patriarchas? Iš jo tik mokytis ir patirties semtis. Neatsirado tokio, kuris pas mus įsiveržtų ir pareikštų, girdi, jis padarys čia ką nors „kiečiau“. Daryk, niekas netrukdo – visi čia kieti.

Ar bus kas nors po mūsų? Man ir neįdomu, ar bus kas nors po manęs. Ir į Obelius niekas nevažiuos – nė vienas menininkas nesiryš tokiai savižudybės formai – išgyventi dykumos sąlygomis. Mes jau pripratom – nežinia, iš kur tą vandenį gaunam. Vis dėlto visi dirba „iš savęs“ – todėl, kad jų dvasia to reikalauja. Nėra nutikę taip, kad kuris skaičiuotų: dabar tris mėnesius netapysiu, neapsimoka, paskui kokius kelis paveikslus „atkalsiu“ – „prakalsiu“. Kol ta vidinė idėja mane varo, tai aš ir kuriu.

„PAIŠAI IR PAIŠYK“

Obelius ir pašlovinęs, ir nuo debesies nuleidęs Rimvydas staiga pareiškia:

-Man patinka miestas. Jo įtampos, jo judesys, dvasinio gyvenimo duobės ir pakilimai – ir viskas vyksta tuo pačiu metu. Man patiktų gyventi mieste, bet aš nemoku jame gyventi – jis manęs neįsileidžia. Atsimenu, kartą gerokai anksčiau savo pažįstamus tikinau: „Aš gerai plytas nešiosiu – man atsibodo mokykloj, pavargau aiškinti, kas ir taip aišku. Sunku iš savęs tyčiotis.“ Atsakymas buvo toks: „Paišai ir paišyk, o mes plytas dėsim“. Supratau, kad manęs ten neįleidžia. Pradėjau apie tai nebegalvot, išnyko visos miesto vizijos. Štai taip „Pabudimas“ ir atsirado – spontaniškai – svarstant šiuos dalykus. Čia visko daug: idėjos, sarkazmo, liūdesio, atvirumo, paslapties. Tarytum atviras pokalbis – su savimi, apie save, apie tave, apie mus.

Ingrida Paškauskaitė