Vasario magija

Vasario mėnesio vardas nuo „neatmenamų" laikų mano atminty yra pilnas kažkokios nenusakomos laiko kaitos magijos.

Magijos, kuri slypi žodžio gilmėje ir žodžio panašume į tai, kas šiuo metų laiku dar tik sapnuojasi, regisi kaip neįmanomybė. Bet puikiai žinome, kad toji neįmanomybė - pavasaris - vasara - vis viena ateis ar į v y k s, ir nesvarbu, ar žiema buvo gili kaip ši, ar beveik besniegė, ką jau ne kartą teko regėti ir patirti.

Tačiau šį mėnesį šie trys žodžiai - v a s a r i s - p a v a s a r i s - v a s a r a - staiga įgauna kitą prasmę, kalba apie kitą, kitokį laiko tekėjimą. Apie pasikeitimus, kurie prasideda kažkur bedugniausioje gamtos gilmėje ir kurie „iš išorės" dar beveik nepastebimi. Ir išsidėsto šie žodžiai mūsų sąmonėje kažkaip ypatingai, kažkaip magiškai, prisipildo semantinių ir gamtiškųjų prasmių, nuojautų, įžvalgų, ypatingos laiko pajautų estetikos.

Kodėl magija? Man regis, magiškumas pirmiausia susijęs su gamtos galiomis, jos gyvybiškumo ir gebėjimo stebuklingai kartotis, o kartojantis ilgainiui ir kisti, evoliucionuoti, persilieti iš vienų gyvų formų į kitas, kartu persiliejant iš gyvo į negyva, iš negyvo - į gyva - ir taip per amžius. Pagaliau magija pagal pagrindines ir ganėtinai pasenusias šio žodžio prasmes yra ne tik magų, burtininkų, žynių privilegija. Senieji magai išnyko, o naujieji dažniau yra šarlatanai, ieškantys sau avelių ir pragyvenimo šaltinių.

Magija man yra tai, kas nesuvokiama, paslaptinga, „iki galo" niekad nepažinu, pagaliau net ir „moksliškai" pažinus, nuo to tas magiškumas, pavyzdžiui, tavo ir mano gyvybės egzistavimas, netampa aiškesnis ar mažiau stebuklingas. Magija yra paslaptis ir tos paslapties estetika, intuityviojo pažinimo lavinimas ir tikėjimas, kad pasaulis yra stebuklingas. Nepaisant to, kad beveik visos mūsų socialinės sistemos nori įteigti mums priešingai, o pati visuomenės prigimtis savo labui siekia mus nuolat robotizuoti ir niveliuoti.

Aš nežinau nieko pasauly magiškesnio už Gamtą ir visas jos apraiškas. Nežinau ir nieko dieviškesnio, nes dieviškumas būdingas ne tik mūsų susikurtiems dievams, kuriuos žmogus kartais keičia į naujus, išduodamas senuosius. Vasarį, kada dienos vis pastebimiau ilgėja, pradedi iš tiesų visai kitaip jausti gamtos magiškumą.

Ten, kur po sniegu yra „žemė", ji pilna gyvybės „bombų" ir būsimų pavasario magijos reiškinių, nes tuoj tuoj vėl negalėsiu atsistebėti visa ko augimo, vešėjimo, atgimimo greičiu ir galia. Vasarį po sniegu bilijonai magiškų dalykų jaučia dangaus šviesulų pokyčius - kiekviena mikroskopinė, plika akimi neįžiūrima sėklelė „kalbasi" su tais kosmoso šviesulais. Kalbasi taip pat, kaip kalbėjos dar tada, kai nebuvo jokio homo sapiens, net jo užuominos, nes mes tarp gyvūnų ir augalų rūšių, kurias, deja, sparčiai „išgyvendiname" iš šios planetos, esame labai jauna rūšis. Agresyviausia rūšis, bet vis dėlto sugebanti jausti magiją ir gėrį. Ir nuolat balansuoti ant gėrio ir blogio lyno; šia prasme esame amžini oro akrobatai, ieškantys pusiausvyros ir amžinai jos nesurandantys. Patiriantys tik pusiausvyros- ekvilibriumo akimirkas.

Vasario vardo magija paveikia kasmet, prikeldama gamtiškąsias ir gamtotyriškąsias asmenines patirtis. Vasaris primena vieversius ant sniego, juodą, jau tuoktuvinį kovarnių juodį su metalo blizgesiu belapių medžių šakose. Kažkada ketverius metus regėtus ir neišdilsiančius paukščių sugrįžimus dangaus Via Baltica keliu - Ventės rage ar Kuršių nerijos praskrendančių sparnuočių kelyje - vasario pūgose ir atlydžiuose, kovo tirpsmuose ir balandžio ūkanose.

Esame tokie pat paukščiai, skraidantys savo keliuose daugiau dvasiniame lygmenyje, ir kartais mūsų sparnų plunksnas nušviečia tokia pat magiška šviesa, kokią ant savo sparnų jau greitai atneš grįžtančios gervės ar laukinės žąsys.

Ir žinau, kad bet kokio paukščio skrydis dangumi man visada bus magiškesnis už lėktuvo ar kosminio aparato skrydį.

Todėl, kad mes niekada tiksliai nežinome ir nesužinosime, kur ir kodėl tas paukštis skrenda...