Mokytojo smūgis - mokinio sėkmės garantas

Pasidalink: Facebook

Google Plus Twitter

Politikas viešai prisipažino vaikystėje gavęs smūgį nuo pedagogo. Jei ne tas smūgis, nežinia, kuo jis šiandien būtų.

O šiandien jis yra valstietis liaudininkas (žaliasis), Biržų rajono savivaldybės tarybos Etikos komisijos pirmininkas, vienas iškiliausių rajono ūkininkų.

Jis - Kęstutis Armonas.

Tą lemtingą mokytojo smūgį politikas prisiminė ketvirtadienį, kai savivaldybės tarybos posėdyje buvo svarstoma, ar mūsų rajono valdžia turėtų reaguoti į pranešimus apie smurtą Kučgalio socializacijos centre.

Išklausiusi Kęstučio Armono monologą apie mokytojo smūgio naudą jo organizmui, turiu prisipažinti, kad keliolika mano pedagoginės veiklos metų nuėjo vėjais.

Kiek per tą laiką galėjau „prismūgiuoti" būsimų politikų ir ūkininkų.

Kiek šiandien jų, smūgiais prašviesintų galvų, galėtų garsiai kalbėti apie būtinybę rūpintis vaikučių gerove.

Tiesą sakant, tame pačiame tarybos posėdyje valstiečiai liaudininkai (žalieji) virkavo dėl pertvarkomų mokyklų ir dėl to nukentėsiančių vaikų. Jie piešė apokalipsinius vaizdus, kaip bus baisu, kai Biržai teturės vieną gimnaziją. Ir niekas neprisiminė, kad keliolika metų rajoną valdę tie patys valstiečiai su socialdemokratais be jokio gailesčio uždarydavo kaimų mokyklas ir bibliotekas.

Ketvirtadienį posėdžio metu valstiečiai išsijuosę tikino besirūpinantys vaikučių sveikata, kurią labai pagerintų morkų sultys. Ir barė oponentus, nenorinčius už valdiškus pinigus pirkti ūkininkų morkų ir jų sultimis girdyti politinės bendražygės darbovietės darželinukų.

Deja, neužteko posėdžio dalyvių balsų, kad būtų deramai pasirūpinta šviesia vaikučių ateitimi ir jų sveikata.

Todėl sakau: jei būtų buvę daugiau vaikystėje muštų politikų, galbūt mūsų gyvenimas klostytųsi kitaip.

Ir aš, buvusi pedagogė, prisiimu kaltę, kad savo mokinių nemušiau.

Galbūt šią klaidą dar ne vėlu ištaisyti?

Pavyzdžiui, vožtelėti kokiu nors žemdirbystės terminų žodynu arba etikos vadovėliu ponui Kęstučiui per galvą. Jeigu jam padėjo vienas smūgis, tai kitas gal tų visokeriopų jėgų padvigubintų? Štai po smūgio imtume ir pamatytume jį mero krėsle. Norėtų politinės karjeros laiptais kopti aukščiau - smūgių būtų galima parūpinti ir daugiau. Negi gaila - kad tik žmogui būtų geriau.

Nežinia, kiek vaikystėje buvo mokytojų mušami pono Kęstučio bendrapartiečiai, tačiau jų požiūris į vaikų auklėjimą savotiškas.

Jau politikams tampa įprasta manipuliuoti vaikais. Tačiau bet kokia politinė kloaka vis tik privalo turėti ribas.

Tenka priminti, kad būtent valstiečiai liaudininkai buvo itin aktyvūs kuriant Kučgalio socializacijos centrą. Jau tada buvo akivaizdu, su kokiomis problemomis gali susidurti kučgaliečiai. Apie jas kalbėję kaimo bendruomenės nariai, žurnalistai tąsyk buvo koneveikiami, skundžiami įvairioms institucijoms.

Ir iki šiol spaudoje pasirodantys straipsniai, televizijos reportažai apie įvykius Kučgalyje politikų neįtikina. Kad vaikams būtina pagalba, jie sako nežinantys. Mat už didžiulės tvoros laikomi paaugliai į juos tiesiogiai nesikreipiantys. Politikus įtikina tik parodomieji vizitai į Kučgalio socializacijos centrą - tada nedūžta langai, nemušami ir šunimis nepjudomi vaikai ir vadinamasis karceris virsta apmąstymų kambariu.

Galų gale - juk tai nusikalsti linkę jaunuoliai, dauguma jų - ne biržiečiai. Kam jie turėtų rūpėti? Ir kokie auklėjimo metodai jiems gali būti veiksmingiausi? Tik mušimas, kuris andai žmogumi tapti padėjo vietinės politikos korifėjui.

Beje, tarybos posėdyje kai kurių apie Kučgalio socializacijos centrą kalbėjusių politikų veiduose žaidė šypsenėlės.

Jos nedingo ir pranešus, kad šiuo metu į ligoninę paguldytas vaikinukas, kuriam laiku nebuvo suteikta medicinos pagalba.

Toms šypsenoms tarsi pritarė ir tarp politikų atsidūrusio gydytojo balsas - jokio čia pavojaus atseit nėra.

Ar tai ir nėra pats didžiausias pavojus - nematyti pavojaus?

Ar nėra nusikaltimas apsimesti nematant skriaudžiamų vaikų?

Šioje situacijoje matyčiau vienintelę priežastį, dėl kurios politikai gali nesuprasti, ką jie daro.

Tai, ko gero, vaikystėje patirtų didesnių ar mažesnių traumų pasekmės.